2 Dalis.

Aš Šarlė. Galiu būti Jūsų svajone arba pačiu baisiu sapnu. Kodėl? Turiu įtakingus tėvus ir galvą ant pečių. Trys žingsniai ir Jūs ant "Cosmopolitan" viršelio.

- Taip jie permiegojo, - baigiau pasakojimą ir nusišypsojau.

Visų merginų akys žibėjo. Nieko nuostabaus - turės peno paskaloms.

- Šarle, tu nuostabi, - palietė mano žvilgančius plaukus Alisa.

Prieš keturis mėnesius visos panelės aptarinėjo ją kaip prostitutę, aišku mano dėka, o šiandien ji padlaižiauja man. Ar gi nekeistas tas pasaulis?

- Šarle, papasakok dar ką nors iš vakarėlių, - lėtai ir švelniai ištarė Laura.

Ta pati, kurią prieš savaitę paliko vaikinas.

- Taip, taip! - suspiegė kitos merginos ir aš atsilošusi pakedenu savo rudas garbanas.

Netikėtai kavinės durys atsiveria ir visos merginos nutyla. Nustebusi atsigręžiu ir išvystu blondinę su raudona suknele. Jos iškirptė per didelė, nes merginos svoris kiek per mažas šiai suknelei. Po kavinę pasigirsta kikenimas, tačiau mergina nekreipia į jį dėmesio. Drąsiai praėjusi pro mano "klubą" ji atsisėda prie lango esančio staliuko.

- Matyt pamiršo veidrodį namuose, - garsiai ištaria Alisa bežiūrėdama į merginą.

- Protą taip pat, - pritardama sukikena Rina.

Atsikrenkščiu ir visos akimirksniu nutyla. Nei viena nenori būti apkalbėta per rytojaus "susirinkimą".

- Na, ką gi, merginos, šiandien viskas. Nenorėkit, kad Šarlė nenueitų į Justo rengiamą vakarėlį.. - nerūpestingai šypteliu taip sukeldama vilčių.

- Šarlote, ačiū už kavą, - pakštelėja man į skruostą Laura ir iš paskos taip pat padaro Alisa ir Rina, o vėliau ir Jolė.

Reikšmingu žvilgsniu nulydžiu jas ir siūbuodama klubais prieinu prie nepažįstamosios.

- Šarlė, - grakščiai ištiesiu ranką, tačiau mergina net nepakelia akių. Atsikrenkščiu ir ji sujuda.

- Steisė, - paspaudžia.

Atsisėdu šalia jos ir bandau įžiūrėti tai ką ji mato.

- Ko lauki? - paklausiu.

- Kažko, - sausai atsako.

Įsižeidusi nutylu, tačiau iš kelių tylos minučių pamoju laisvam padavėjui. Pamatęs ranką jis kaip mat atskuba ir atmetęs plaukus užsirašo užsakymą - dvi cappuccino.

- Taip ir nešnekėsi? - paklaususi pakeliu antakį.

- Nemėgstu šnekėti,- atkerta.

Apsidairiusi ar niekas iš mano pažįstamų mūsų nemato šnypštelėju:

- Steise, aš nenoriu susigadinti reputacijos dėl merginos, kuri nešneka.. - kiek pritilusi laukiu nors kokių jausmų užuominos, tačiau nesulaukusi tęsiu, - verčiau tai padaryčiau su mergina, kuri ištaria nors kokį prasmingą ž0dį.

- Niekas ir neprašo su manimi kalbėti, - toliau spokso į stiklą.

- Ironiška! - šūktelėju ir padavėjas prieina prie mūsų stalelio:
- Atleiskite, tačiau taip triukšmauti čia negalima. Beje, aš Džeimsas, - perdėtai nusišypso ir aš taip pat nusisuku į langą.

- Nepažįstu Jūsų, todėl nesuprantu kodėl priėjote. Aš laukiu naujos savo gyvenimo pradžios, todėl nenoriu, kad kas nors ją sugadintų, - pagaliau ištaria Steisė.

- Juk aš irgi galėčiau būti ja.. - sušnabždu pati nesuprasdama kodėl.

Draugystė?