Kažkoks neaiškus gumulas pastrigo mano gerklėje ir aš vis stengiausi jį uždangstyti seilėmis, tačiau burna tik dar labiau džiuvo.
- Ką.. Ko-o-dėl? - sumikčiojau ir net nepajutau kaip mano keliai sulinko ir aš parkritau ant mūsų buto parketo.
- Atsibodai. Kodėl, po velnių, viską turiu daryti už tave? Lyg tu būtum mažas vaikas. Taip, suprantu, pirmi mėnesiai New Yorke, galėjau tave prižiūrėti, tačiau dabar jau praėjo suknistas pusmetis, - tiesiog išspjovė man į veidą.
Pajutau, kad akyse kaupiasi ašaros, tačiau aš neverkiau. Negalėjau taip tiesiog paimti ir ištižti kaip ledai vasarą per pačius karštus. Steise, tu juk kiečiausia.
- Ar girdi mane? Aš išeinu, - šiurkščiai suniurzgė ir aš užsimerkiau.
Girdėjau kaip pro mane švelniai praūžia švelnus vėjas, tarsi aš būčiau vienas didelis niekas, kaip sunkūs žingsniai sustoja ties durimis, kuriuose jau girdėjosi sukamas raktas. Tada durys trinktelėja ir butą užlieja stingdanti tyla.
- Danieli..? - sukuždu į tylą, tačiau niekas neatsiliepia.
Akys jau nebesulaiko ašarų ir jos pradeda tekėti mano skruostais. Įpykusi atsistoju ir ranka nuverčiu du puodukus ant virtuvinio stalo. Abu iš karto sudūžta ir šukės susminga man į odą. Spygtelėju iš skausmo ir nusivelku iki lovos. Šį kartą akys išdavikiškai apsunksta ir aš nesipriešinu. Viskas nugrimzta į tolimą praeitį..
Atsikeliu išpilta prakaito. Du metus šis prisiminimas mane kankina, tačiau aš jo negaliu ištrinti. Taip tarsi rašytum bevertį tekstą ir norėdamas jį ištrinti nerastum "delete" mygtuko. Tyliai pasikeliu iš lovos ir pasižiūriu į veidrodį stovintį ant šalia lovos esančio staliuko. Kaip visada pabrukusios akys, kelios išdžiuvusios ašaros, išbalęs veidas. Tai kasdienybė, kuriai negaliu pasipriešinti. Juk plaukti prieš srovę man, Steisei, per sunku.
"Dabar devynios valandos, kelkis, mažute, pavėluosi" - praneša man žadintuvas, kuris kaip visada suskamba man atsikėlusi. Šią melodiją dėl juoko buvo įrašęs Danielius, tačiau man ranka nekyla jo ištrinti. Skambėjimo melodijoje pasigirsta mano pačios kikenimas ir jo mėginimas paspausti "įrašyti" mygtuką. Kaip ir kiekvieną rytą užsisvajoju apie tas akimirkas kada buvau laimingiausia visoje suknistoje žemėje.
Kitame kambaryje pasigirsta skambučio garsas. Tyliai nusikeikiu, nes dar vieno tėvų skambučio, kad pagaliau susirasčiau darbą tikrai neiškęsčiau. Įsispyrusi į rožines šlepetes ir apsijuosusi chalatą jau ruošiuosi eiti, tačiau kitame kambaryje pasigirsta pyptelėjimas ir įsijungia auto atsakiklis:
"Steise, žinau, kad jau nemiegi. Ką manai jei vėl pradėtum imtis tapymo? Pinigų tėvai amžinai neprisiųs, greitai pradėsi badauti". Akimirkai sustingstu, tačiau jau kitą skubu pakelti ragelio.
- Klausau? Po velnių, nepadėėėk ragelio, man reikia pinigų! - sustaugiu.
- Maniau, kad niekada nepakelsi, - sukikena kitame laido gale nepažįstamas balsas.
- Nemanau, kad mes esame pažįstami, - iš gėdos apsijuosiu chalatą tvirčiau, - tačiau, iš kur jūs mane žinote?
- Ahh, tai dabar jau ir "Jūs" atsirado? - nusijuokia, - vakar buvau dailės galerijoje ir mačiau senus tavo darbus. Kodėl nustojai tapyti?
- Jie vis dar ten? - suburbu sau, - Na, asmeninės problemos..
- Ar nutapytum ką nors man? Jei man patiks, gausi tris tūkstančius litų, - švelniai ir padrąsinančiai tarė.
- TRIS TŪKSTANČIUS? - suspigau į ragelį ir iš laimės šiek tiek pašokau, tačiau supratusi, kad galiu greitai praleisti tokią puikią progą nusiraminau ir sukuždėjau , - kada galime susitikti?
- Šiandien, po trijų valandų lauksiu tavęs kavinėje šalia tavo namų. Už kampo, - jaučiu, kad kalbantysis šypteli.
- Iš kur jūs tiek žinot apie mane? - suglumstu.
- Žinau ir tiek. Tau neužtenka trijų tūkstančių pradžiai? - balsas surimtėja.
- Um, Ėėė, na taip, - pasimetusi pradedu sukti telefono laidą, - koks kavinės pavadinimas? Nežinau jokios šalia manęs.
- Coffee haus, - šiurkščiai ištaria ir kitame telefono gale pasigirsta vientisas pypsėjimas.
Pasimetusi žiūriu į vieną tašką - staliuką ant kurio kažkada stovėjo du puodeliai. Prisimerkusi bandau iššifruoti pašnekovo balsą, tačiau nei vienas iš mano pažįstamų neturi tokio. Kaip nekeista, pastaraisiais metais nei vienas nė neprisiminė manęs. Su Danieliumi dingo viskas. Išskyrus butą ir tėvus žinoma. Iš kurių gyvenau suknistus du metus.
- Užteks, - sudrausminu save ir nusuku visas mintis į šalį. Nusimetusi chalatą patraukiu tiesiai prie drabužinės ir išsirenku kojas apnuoginančią suknelę. Kadaise vos įtilpau į ją, o dabar ji didoka. Juk nieko tokio, jei kartais pamiršti pavalgyti? Linktelėju sau ir nusišypsau. Plaukus pasileidžiu ir jie gražiai susibanguoja.
- Steise, viskas bus gerai. Bent geriau negu anksčiau! - sukuždu sau ir įsispyrusi į aukštakulnius užrakinu buto dalis.
Viskas privalo būti gerai.
